Rugsėjo 5 d.už Astrachanės kertam RU – KZ sieną. Jokių problemų. Viskas greit ir sklandžiai. Pasikeičiam pinigą, užsipilam kazaxiškos saliaros. 1$ – 145tenge; 1eu – 200tenge; 1 ltr.dyzelio – 88-95tenge.

Kiek pavažiavę bandom prasimušti iki Kaspijos jūros. Nesigavo. Klampus smėlėtas purvas. Sutemo. Nakvojam kopose. Kitą dieną sugaišom darydami laikiną registraciją Atyrau miestelyje. Registracija būtina. Ją turi pasidaryti per 3 paras nuo įvažiavimo į šalį. Be jos esi skanus kąsnelis kiekvienam stabdančiam milicininkui (apie 100$).        Asfaltas po truputi ištirpo nuo kelio. Žvyrkelis. Dulkės. Vakare pasiekiam miestuką Beineu. Apsistojam naujam motelyjeJ: tulikas lauke, dušas vienas ir tai vandens pirmiem 5 užteko, bet lovos minkštos ir virtuvė tikrai gera. Susipažinom su virėju ir jo žmona. Vakarienei gavom nuostabius šašlus(daug).

Ryte užsipilam pilnus bakus ir pajudam link Aktau Mangyšlak pusiasalio. Nusimato apie 1000km.bekelės. Važiuojamas kelias baigiasi už 20km.nuo Beineu. Jis žiauriai išmaltas, todėl visi važiuoja šalia kelio. Dulkės: jų labai daug visas sekančias 10 dienų. Greitis apie 40 – 50 km/h. Bijom gilių provėžų kertančių mūsų vėžias. Kelis kart taip rovėm, kad galvojom paliksim tiltus. Vakarėjant privažiavom didelę daubą. Nuo kalno viršaus pasigrožim vaizdu, nusižiūrim nakvynės vietą. Iš tolo atrodė gražiai – balto kalno papėdė. Pavažiavus pasirodė, kad tai  kreida. Viskas apdulka, pabala, bet peizažas puikus ir užuovėja. Nakvojam. Ryto saulė vėl kitaip nuspalvina šlaitus- balta, raudona, geltona, juoda.

Toliau važiuodami matėm kalnus vidury stepių. Akmenys rieduliai nuo didesnių už džipą iki kumščio dydžio ir visi apvalūs ar ovalūs vienam šlaite. Toks vaizdas, kad kažkas saują rutuliukų pažėrė. Įgriuvos, mažesni ar didesni kanjonai. Vienam iš tokių kanjonų graži oazė su ežeriuku. Statūs Kaspijos krantų šlaitai. Ieškodami nakvynei vietos prie jūros vienas džipas sėdo minkštoj masėj. Gervės pagalba išlupom. Aplankėm požeminę mečetę

Aktau tvarkingas miestas (Klaipėdos dydžio). Turguje nusiperkam mastelio. Vietinio paklausiam kur galėtumėm pernakvoti prie jūros. Nurodo kryptį ir paaiškina- “kai baigsis Nazarbajevo rezidencijos tvora, sukit į kairę prie jūros“. Radom.  Ta tvora apie 20km. pakrante. Vakarojant privažiavo vietiniai. Pavaišino ką tik sugauta žuvim kefall. Parodė filmuotą medžiagą kur matosi 500 – 600kg eršketas brakonierių tinkluose. Tokioj žuvyj 80kg ikrų. Mūsų svečias vietinis gamtos apsaugos viršininkas, papasakojo įdomių istorijų.  Linksmai pavakarojom. Skani žuvienė buvo.

Ryte pajudam atgal link Beineu, tik daugiau į rytus, link Uzbekistano sienos. Norim aplankyti Bekitėta. Vietinių pasakojimu tai žiauriai šventa vieta, kiekvieno kazacho svajonė ten pabūvoti. Nuo Aktau iki Bekitata apie 200km. žvyrkelio. Bekitėta – tai vidury stepių padaryta oazė. Mečetė ir poilsio zonos. Visi aplankę su bambaliais tuščiais eina kalnų takeliu žemyn iki šventos uolos, kur prieš 1000metų gyveno vienuolis turėjęs galių gydyti žmones. Ten yra šaltinis su šventu vandeniu, kurio visi parsineša. Sakė kas nėra daug nusidėjęs gyvenime, tas lengvai nueina ir pareina, o niekadėjai gali ir nepareiti. Delegavom vieną mūsiškį. Kiti nerizikavomJ. Ten apačioje padaryta malūnsparnio nusileidimo aikštelė.

Nuo Bekitėta iki Beineu dar apie 300km.bekelės pusdykume. Paskambinom (oazėj buvo ryšys) savo pažįstamiems į viešbutį. Pasakėm, kad vakare būsim. Pažadėjo nacionalinę vakarienę. Jau sutemus, žiauriai dulkini, pasiekėm viešbuti. Kam pasisekė, spėjo į dušą. Vakarieniavom poniškai: avienos sriuba su naminiais stambiais makaronais ir dideliais mėsos gabalais(pirmas ir antras viename). Pyragaičiai-blyneliai su mėsa, varškė sūris, duona naminė.

Ryte remontuojamės. Visiškai išklero stogo bagažinė. Tik įvažiavę į Kazachstaną keitėm stogo palapinės tvirtinimo kronšteinus. Gavom vietiniame turgelyje žigulinę bagažinę, tai nuo jos pritaikėm tvirtinimo kronšteinus, bet ir tie sulūžo. Nusprendėm suvirinti, sutvirtinti senuosius originalius. Kitai mašinai nulūžo atsarginių kanistrų tvirtinimas ant galinio buferio, ir nutrūko bako tvirtinimas (metalinė juosta). Visa tai per pusdienį susitvarkėm pas vietinius suvirintojus.

Apie pietus pajudam Beineu – Bazoi maršrutu. Tai apie 350km.tiesiaja per dykumą šalia Uzbekistano sienos. Mus perspėjo, kad neartėtumėm prie sienos per 50km. Gavosi apie 600km. ir dvi paros kelio. Tiesiai judėti trugdo kopos. Dažnai jungdavom palėtintoją. Lėtai – neįvažiuoji į kopą, greit – nežinai kas už keteros. Per pusdienį pajudam 120 km.. Miegam dykumoj šalia druskų ežero ( rusiškai – salončiak ). Vandens gal sprindis. Apie 2 val.nakties  pažadino ginkluoto kamufliažiniai žmogeliai. Išrykiavo visus prieš automatą: kas tokie, kur važiuojat, kodėl pažeidėt pasienio ruožą, narkotikai, ginklai. Surinko pasus. Patys neprisistato. Tipo nax…jums reik žinoti. Žingsnis į šoną, šaunam be perspėjimo. Ir su kalašo sugikliu žaidžia drink, drink. Apie valandą taip pralaikė. Kiti su prožektoriais kratė mašinas. Šalta. Po truputi kalbamės, jie klausia mes trumpai atsakinėjam. Kai išpurtė ir įsiaiškino kas mes tokie, pasakė, kad jie kokia tai saugumo tarnyba kovai pasienyje su vachabitais ( teroristinė musulmonų grupuotė ). Pasakė, kad galim eiti miegoti, o jie pasilieka mūsų saugoti. Bet jei ryte jų nerasim tai niekur nevažiuoti ir laukti, nes nežino ką su mumis daryti už pasienio pažeidimą. Ryte mūsų sargų nebuvo todėl greit papusryčiavom ir išmynėm.

Vėl dykuma, kopos, smėlis, dulkės. Visi takai veda prie šulinių, kurie būna maždaug  kas 50 km.. Iš giliai semiamo vandens nebandėm, bet pora kart užtikom iš pakelto vamzdžio pastoviai bėgantį vandeni. Ot tada tai kaifas. Ir mašinas nusiplaunam, ir patys išsimaudom, ir rūbus prasiskalbiam. Tikra atgaiva.

Pastebim horizonte link mūsų judančią didelę mašiną. Su panašia buvo mūsų naktiniai draugai. Kaip tai skusti bulvių už tariamą pasienio pažeidimą nesinori, todėl padidinam greitį nuo 50 iki 120km.. Dulkių kaip po atominio sprogimo, visas horizontas iki dangaus. Už 20 min.sustojam apsidairyti. Dulkėm prasisklaidžius horizontas švarus.

Bazoi pilka gyvenvietė. Kolonkėj gavom 65litr.dyzelio ant visų. Toliau judam link taško „ nuvažiavimas į Aralo jūrą“. Žinom, kad tai buvusi pionierių stovyklos vieta kur galima privažiuoti prie jūros. Stovyklos neradom (gal nematėm griuvėsių), bet nuvažiavimas stačiu šlaitu yra ir vienintelis . Vaizdas nerealus. Išdžiūvusi jūra. Realiai. Ir neseniai, prieš 20 – 30 metų. Pirmas kranto kritimas apie 40metrų. Link vandens dar 4-5 kritimai po 2 – 3 metrus. Krantas molingas klampus. Vanduo labai sūrus. Žuvų nėr. Nakvojam. Kitą ryta bandom važiuot pakrante. Klampu, mašinos netraukia. Pasitraukiam link didžiojo šlaito. Ten sausa ir kieta. Baigiasi vadinama jūra. Važiuojam dugnu. Virš mūsų turėtų būti apie 50 metrų vandens. Vietomis dulkinas smėlis, vietomis suskilinėjąs molis. Laivai smėlyne – keista. Čia jie užplaukė ant seklumų ir rado savo paskutinį uostą. Pakolkas jie dar čia guli, bet metalistai po truputi jau išvežinėja. Pravažiuojam buvusį uostą ir gyvenvietę, dabar griuvėsiai ir dykuma.

Nakvojam stepėje. Sunkioji kelionės dalis eina į pabaigą. Ryt turėtumėm išsimušti į M32 kelia.

Kitą dieną aplankom Baikonūrą. Į patį miestą nepakliūnam. Visas aptvertas. Įvažiavimas tik su leidimais. Šalia susiformavus gyvenvietė su krautuvėlėm, turgum, degalinėm ir banku. Visur galima atsiskaityti RU rubliais. Pasipildom kam ko reik ir link Almata. Sumanom kirsti kampą. Žinoma užsiraunam į žiaurias kaldajobinas. Nulūžta zapaskės tvirtinimas ant galinio buferio. Ten kur galvojom išlysti į kelią nebėra tilto, temstant randam pantoninį tiltuką per Sidarją. Nakvojam kitam krante. Gera vakarienė pakelia subiurusią nuotaiką.

Ryte vienas ekipažas atsiskiria. Nori aplankyti tarnybos vietą . Kiti tuo laiku pasiremontuos. Vakare apsistojam viešbutyje. Pagaliau normaliai nusidušinam per paskutines 10 dienų.

Su kitu ekipažu susitinkam Tarase ( buvęs Džambul ) ir iki vakaro  priartėjam prie Almatos. Nusukam nakvynei nuo kelio. Randam apleistą namą su didele pavėsine šalia ežero. Šauniai pavakarojam.

Almata žiauriai užkimštas miestas, kaip vietiniai sakė, kad pervažiuoti visos dienos reik. Sustojam prie miesto ženklo pasiaiškinti kur yra turgus (baraxolka). Skambinomės vietiniams džipioriams kur nusipirkti reikiamų dalių. Sakė, baraxolkėj visko gausit. Verkiant reikia galinių amortikų ir variklio pagalvės. Prie mūsų sustojo lietuvis su padžeriku. Maloniai pabendravom. Palydėjo iki turgaus. Turgus kaip du senieji Gariūnai, ir vien auto prekės. Pagalvę gavom. Mūsų tikslą – Čiaryn kanjonas. Nakvojam nusukę nuo kelio kažkokiam kukurūzų lauke. Kitą dieną apie pietus pasiekiam. Visai šalia kinų sienos ( kolonėlėse užrašai kazaxiškai ir kiniškai). Už atskirą mokestį leido nusileisti į kanjono apačią. Pavažiavom iki upės. Gražu. Daug turistų. Nusiprausiam, papietaujam, bandom pažuvauti.

Gerokai po pietų pajudam link Balchšo ežero. Pakeliuo staptelim aikštelėje su estakada ( dauguma aikštelių su estakadom ). Pasikeičiam variklio pagalvę ir vieną kryžmę.

Nakvynei stojam prie Čiaryn upės kokiam tai parke. Susimokam už stovyklavimą . Eigulys palydi iki stovyklos ir pasilieka vakaroti. Ryte eigulio žmonikė pagamino pusryčius. Judam toliau. Galvojam apie žvejybą.  Turim dviejų žvejų bazių numerius. Ten gaudo labai didelius šamus. Gaila, bet abi stovyklos artimiausiu metu pilnos ir mūsų priimti negali. Žinojom, kad ten rezervuotis vietas reik prieš pusmetį. Ale mes nežinojom kada iki ten dasikasim. Tiek to. Važiuojam palei šamingą Il upe ir ieškom vietos stovyklai. Pasipainiojo vietinis. Papsakojo, kad upė labai nusekusi ir nuo kranto xui ką pagausim, bet jis žino labai gražų ir žuvingą ežeriuką. Pasirašom. Tik po to pagalvojom, iš kur stepių žmogui žinoti kas yra gražus ežeras. Mūsų karjeras gražesnis. Bet tiek to. Vanduo skaidrus ir gėlas. Kimba žuveliokai. Pasiliekam dviem dienom. Ilsimės. Pietums išvirėm žuvienę. Susėdus prie stalo užėjo smėlio audra. Gavosi žuvienė gausiai pagardinta smėliu. Iš valties gaudėm puskilograminius tipo starkius (panašūs). Matėm vandens paviršium plaukiančias gyvates, viena sugalvojo patikrinti kas valtyje gero. Jau norėjom pėškom į krantą eiti, bet iš kelinto karto pavyko su meškere numesti toliau nuo valties.

Astana  gražus miestas. Tvarkingas, švarus, plačios gatvės, nėra kamščių.  Nesėkmingai bandom rasti amortikus . Pasifotkinam ir užmiestyje apsistojam geram Kazmunai Gas motelyje. Policininkai parodė. Davėm ant alaus ir parodė, dar ir autostradoj apsisukti leido. Kas dėl vietinės milicijos, tai mėgsta jie pinigą. Turistus stabdo ir bando pagaut ant tipo, „o pas mus negalima važinėti užtemdytais galiniais langais“, „ ar turit racijom leidimą“ arba „ teisės turi būti išverstos į RU ar KZ kalbą“. Baudžia už šviesas ( reik tik užmiestyje), diržus, greitį ir t.t.. Gąsdina, kad atims teises, važiuokit į banką už 100km.kuris dirbs tik pirmadienį o šiandi penktadienis, susimokėkit baudą, atvežkit kvitą ir atgausit teises. Galvojom meluoja. Pasirodo gali taip daryti. Viską išspręsdavo 10$.

Ryte puikiu A 343 keliu minam link Rusijos. Nakvojam pakelės moteliukyje. Susipažįstam su vietiniais geodezininkais. Foto atminčiai ir toliau tuo pat keliu iki Petropavlovsk. Ten sukam į M 51 kelią ir iki labai ramaus pasienio su RU. Mašinų beveik nėra, sieną „praeinam“ greit.

Rusijos keliais viena Tojota be galinių amortikų sunkiai valdoma. Kazanėj susirandam vietinius džipiorius. Chebra turi savo garažą. Greit suprato problemą. Rado ir pastatė senus veikiančius amortizatorius, privirino duslintuvą, pastatė papildomas „ tankines“ J faras. Šaunūs vyrai Timur, Vitalik ir Rustam. Didelis jiems Ačiū.

Toliau kelionė namo be nuotykių. Likus iki Latvijos sienos apie 400km.išsinėrė priekinio tilto pusašis. Įjungę cntrinę blokiruotę važiuojam toliau. Utenoj pas  džipiorių Virgelį ištraukiam granatą su pusašiu. Pasirodo ant pusašio nebėra šlicų. Surenkam atgal. Namo grįžtam  rugsėjo 26 dienos vakarą. Prie Palangos pasitinka klubiokai. Valio. Pravažiuota 13300km., sudeginta 1730ltr.dyzelio(vienam auto J ).